Niežėjimo ir psichologinių ligų sąsajos arba psichogeninis niežėjimas

Niežėjimas yra vienas dažniausių dermatologinių ligų simptomas, tačiau gana dažnai jis pasireiškia nesant jokiai dermatologinei ligai. Šis varginantis požymis gali išsivystyti dėl šešių priežasčių: dermatologinių, sisteminių ligų, neurologinių, psichogeninių faktorių, mišrių ar kitų etiologinių veiksnių. Manoma, kad niežėjimas kartą per savaitę vargina bent trečdalį populiacijos, dešimtadaliui populiacijos reikalingas gydymas. Niežėjimas, o ypač užsitęsęs, stipriai neigiamai veikia gyvenimo kokybę, neretai siejamas su psichiatrinėmis ligomis.

Niežėjimas – pojūtis, kurio išsivystymui yra svarbios smegenys. Kasymosi metu smegenyse išskiriami opioidai, kurie gali sukelti trumpą malonumo pojūtį, tačiau taip pat sustiprina niežulį. Smegenyse kilus niežėjimui vienu metu yra aktyvuojamos kelios sritys (motorinės, sensorinės, afektinės). Šios smegenų sritys taip pat aktyvuojamos galvojant apie niežėjimą arba kasymąsi. Taip pat nustatyta, kad kalbant apie niežėjimą, matant besikasantį žmogų, įvairius vabzdžius gyvai ar jų vaizdus, stebintiesiems kyla noras kasytis. Dalis tyrimų įrodo, kad emocinis stresas, sukelia niežėjimą, nes streso metu yra išskiriamas didelis kiekis niežulį skatinančių įvairių mediatorių. Tai leidžia daryti prielaidą, kad įvairūs psichologiniai veiksniai gali turėti įtakos kiekvienos patologijos, susijusios su aprašomu simptomu, atvejais.

Psichogeninis niežulys apibūdinamas kaip niežėjimo sutrikimas, kurio metu niežėjimą bei jo stiprumą, tęstinumą lemia psichologiniai faktoriai. Šis niežulio tipas dar vadinamas funkciniu, neorganiniu ar somatoforminiu niežuliu.

Psichogeninis niežulys yra diagnozuojamas rečiau nei jis iš tiesų yra paplitęs. Taip yra todėl, kad didžioji dalis šių pacientų atvyksta pas gydytojus dermatologus, pacientai yra susikoncentravę į niežėjimą, kaip į odos ligos simptomą ir dažnai neigia psichologinius faktorius, todėl vengia kreiptis į psichologus ar psichiatrus. Iki šiol psichologinės problemos, žodis “psichiatrija” yra vertinamos, kaip stigma ir dermatologui rekomendavus kreiptis į šiuos specialistus, pacientai retai pas juos apsilanko.

Nerimas ir depresija yra vienos iš niežėjimo pasekmių, o taip pat dažnos niežėjimo atsiradimo priežastys. Psichogeniniai faktoriai, pavyzdžiui obsesinis kompulsinis sindromas, psichozės, narkotinių medžiagų vartojimas, nerimas, depresija, dažnai sustiprina somatinius pojūčius, tokius kaip niežėjimas ar skausmas.

Dažniausiai psichogeninio niežulio sukelti bėrimai yra nuokasos – ekskoriacijos. Jos gali būti paviršinės, gilios, dydis ir forma įvairios. Esant užsitęsusiam kasymui, oda tampa hiperpigmentuota, sustorėjusi, gali susiformuoti mazgai, hipopigmentiniai atrofiniai randai. Dažniausiai kasomasi nagais, tačiau retais atvejais odos pažeidimai gali būti padaryti naudojantis įvairiais objektais. Todėl tokie bėrimai neretai yra skausmingi, būdinga antrinė infekcija.

Ekskoriacijos randamos tose kūno srityse, kurias lengviausia pasiekti plaštakomis, t.y. skalpas, veidas, galūnės, pečiai, krūtinė, pilvas. Nugaroje būdinga “drugelio sritis” – centrinė, viršutinė dalis, kurioje nėra odos pažeidimų, nes jos nepavyksta pasiekti rankomis. Pastarasis simptomas itin būdingas psichogeniniam niežuliui.

Psichogeninis niežulys nėra idiopatinis (nežinomos priežasties), taip pat tai nėra eliminacinė diagnozė. Šią ligą nustatyti nėra lengva, tačiau Prancūzų Psichodermatologijos Grupė (PPDG, angl. French Psychodermatology Group (FPDG) vadovaudamasi didelės apimties tarptautiniu tyrimu sudarė diagnostinius kriterijus.

Visos priežastys, sukeliančios niežėjimą, turi būti patikrintos ir atmestos, tai ypač svarbu esant ne dermatologiniam niežėjimui, kuomet nėra matomų odos bėrimų, tik sukelti kasymosi. Netipiškas niežėjimo pasireiškimas, ypač susijęs su kitais simptomais tokiais, kaip skausmas, alodinija, parestezija, hiperestezija, hipoestezija ar pojūčiai primenantys elektros impulsus, per dažnai priskiriami psichogeniniam niežuliui, nors iš tiesų šie simptomai būdingesni neuropatiniam niežėjimui.

Taip pat psichogeninis niežėjimas turėtų būti skiriamas nuo kliedesio infestacijos, t.y., kuomet pacientai jaučia ropojimą, mato vabzdžius ar “vabaliukus”, juos bando nuimti, ištraukti ir nukasyti nuo odos, tačiau šiuo atveju pagrindinis simptomas siejamas su vabzdžiais.

Svarbu atskirti psichogeninį niežėjimą nuo pačių sukeltų odos pažeidimų, pavyzdžiui, artefaktinio dermatito. Pačio paciento sukelti odos pažeidimai kyla dėl impulsyvaus, priverstinio ar kitokio nuolatinio odos kasymo, draskymo, traumavimo pagalbinėmis priemonėmis nesant kitų simptomų. Psichogeninis niežulys kyla dėl niežėjimo iliuzijos, kurį iš tiesų pacientas jaučia ir šis simptomas apibūdinamas kaip pagrindinis.

Diagnozuoti ir gydyti psichogeninį niežulį yra sudėtinga, reikalingas išsamus paciento ištyrimas, multidisciplininis bendradarbiavimas, paciento noras gydytis bei priimti psichogeninio niežėjimo galimybę. Gydymui ypatingai svarbus dermatologo ir psichiatro ar psichoterapeuto bendradarbiavimas. Skiriami medikamentai bėrimams gydyti, tačiau svarbu skirti ir niežėjimą mažinančius psichotropinius vaistus.

Naudota literatūra:

1. Misery L, Dutray S, Chastaing M, Schollhammer M, Consoli SG, Consoli SM. Psychogenic itch. Transl Psychiatry. 2018;8(1):52. Published 2018 Mar 1. doi:10.1038/s41398-018-0097-7
2. Lee HG, Stull C, Yosipovitch G. Psychiatric disorders and pruritus. Clin. Dermatol. 2017;35:273–280. doi: 10.1016/j.clindermatol.2017.01.008
3. Stander S, Schmelz M. Chronic itch and pain–similarities and differences. Eur. J. Pain. 2006;10:473–478. doi: 10.1016/j.ejpain.2006.03.005
4. Ikoma A, Steinhoff M, Stander S, Yosipovitch G, Schmelz M. The neurobiology of itch. Nat. Rev. 2006;7:535–547. doi: 10.1038/nrn1950